- šusterti
- 1 šùsterti, -ia (-na), -ėjo 1. žr. 2 šusterėti 1: Tik norėjo Jonas šustert šonan, pasipainiojo iš kur sausa šaka po kojų rš. | Kavojas visa vasarėlė – tik šùsters kur pamatęs, kaip nusukt norėdamas Mlt. 2. intr. netikėtai kristi, pulti: Kap šùster[ėj]au iš medžio, tai vidurius atkrėčiau, o dar̃ darbuit negaliu Nč. Šùsterna iš karto duobėn Dg. 3. tr. smarkiai numesti, bumbtelėti; plg. 2 šusterėti 4: Maišą miltų kad šùsterė[jo], tai tas net trūko Vrn. Nagi šùsterk ten kur nor ant aukšto [maišą vilnų], kad po kojų nesivalkiotų Pns. 4. tr. Lš staiga pašauti į krosnį: Kap šùsterė[jo] bandą duonos pečiun, tai ir razvažiav[o] Vrnv. Ragana atsigulė in ližės, o Jonelis ją šùsterė[jo] pečiun (ps.) Arm. 5. žr. 2 šusterėti 5: Šùsterk vandenio an ugnies Pns. 6. tr. prk. truputį duoti, kyštelėti: Šitam už gerą daiktą gali šùstert [kyšį] Lp. 7. tr. prk. sakyti, rėžti, drožti: Prakalbą aš jiem šùsteriu Dg.
Dictionary of the Lithuanian Language.